Kovo mėn. pabaigoje prie jachtos „Lietuva“ tradiciškai sugužėjo naujokai savanoriai. Jų pirmąją dieną buvo apie 20. Didžioji dalis jaunimo kvietimą jungtis prie įgulos pamatė per LRT laidą „Labas rytas“, dalį pakvietė buvusieji ir esami klubo nariai, kiti ieškojo, kur praleisti vasarą savanoriaujant.
Pirmąją susitikimo ir darbų dieną buvo sukaltos kopėčios, kad būtų galima užlipti ant krante iškeltos jachtos „Lietuva“ denio, keletas smulkių darbų laukė ir prie naujosios klubo jachtos „Dyglės“. Visgi, pirmą dieną daugiau dalintasi patirtimi, istorijomis plaukiant jūroje bei naujokams uždavinėjant klausimus, todėl darbų nebūta daug. Jautis už ragų griebtas antrąją dieną, kurios metu naujokai iš arčiau susipažino su jachtomis, jų inventoriumi bei būtiniausiais darbais, kurie, gerai ir tiksliai atlikti, prisidės prie sėkmingų startų ir finišų regatose.
„Šiemet yra labai aktyvių naujokų. Net ir tokių, kurie iš Vilniaus nepatingi atvažiuoti kiekvieną savaitgalį. Tai labai džiugina“, – Mindaugas Kilikevičius, „Ostmarina“ klubo narys.
„Nustebau, kad daugiau nei įprastai atėjo merginų! Super!“, – Paulius Miškūnas, „Ostmarina“ klubo narys.
Lai darbai prie laivų neprailgsta, o gi ir sezonas čia pat, sėkmės ir gero vėjo!
Nori patirti nuotykį, apie kurį draugams pasakosi dieną – naktį? Svajoji ne pliuškentis jūroje, o skrosti jos bangas ant jachtos denio? Jachtos „Lietuva“ įgula kviečia Tave prisijungti prie buriamos savanorių komandos ir su kaupu išpildyti norus!
Nebe pirmus metus buriuojantys vardija, ką gausi prisijungęs prie įgulos: praktinių buriavimo žinių, iššūkių ir azarto, komandinės dvasios, draugų, naują hobį ir gyvenimo būdą, atrasi naujus kraštus, dalyvausi varžybose ir tuo pačiu metu mėgausiesi pačiu geriausiu poilsiu.
„Jūra, laivai ir burės buvo mano svajonė. Prisijungus prie jachtos „Lietuva“ įgulos, viskas išsipildė su kaupu! Nuostabu yra žvejoti atviroje jūroje, šokti maudytis nuo jachtos borto, miegoti po burėmis, skaičiuoti žvaigždes ir stebėti saulėlydžius, saulėtekius, kurie taip gražiai atsispindi vandenyje“, – buriavimo teikiamais džiaugsmais dalinasi įgulos narė Rasa Mikulevičiūtė.
Pirmiausia savanorių gretose laukiamas jaunimas iki 25 metų. Jachta „Lietuva“ – tai mokomasis jaunimo laivas. Kasmet jachtos įgula dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse regatose, tarp jų ir gerai žinomoje „The Tall Ships Races“ (www.sailtraininginternational.org).
Sudomėjai? Nedelsk, rašyk mums el. paštu lietuvos.igula@gmail.com.
Daugiau informacijos rasi interneto puslapyje http://www.ostmarina.info
Mes dar tavęs neįtikinome, jog būti įgulos nariu „kieta“? Tai pažiūrėk video ir video2. Ir vietos abejonėms neliks.
Sporto klubas “Ostmarina” organizuoja buriuotojų teorijos kursus I-os ir II-os vairininko kvalifikacijai. Mokymai prasideda sausio mėnesio gale.
Pageidaujantys mokytis registruokitės elektroniniu paštu osvaldasmsk@gmail.com arba telefonu +37065283221
Antrus metus iš eilės jaunimo sporto klubas „Ostmarina“ suteiks galimybę vaikų namų auklėtiniams susipažinti su buriavimu ir išplaukti į jūrą burine jachta „Lietuva“.
Antrus metus iš eilės jaunimo sporto klubas „Ostmarina“ rengia projektą ‚Buriuokime kartu“. Jo metu keturiolika vaikų globos namų „Rytas“ ir „Smiltelė“ auklėtinių ir po vieną juos lydintį asmenį šį savaitgalį turės galimybę išplaukti į jūrą. „Vaikams tai ypatingai įdomus projektas. Jie nekantriai laukia, kada galės išplaukti jachta. Juk tokių progų mūsų auklėtiniai neturi“, – kalbėjo „Smiltelės“ vaikų globos namų direktorė Vida Petraitienė. Anot jos, pernai šiame projekte dalyvavusių vaikų globos namų auklėtinių įspūdžiai po plaukimo buvo patys geriausi, todėl šiais metais galimybė išplaukti jachta buvo kaip motyvacija gerai besielgiantiems vaikams. „Norinčių buvo tikrai daug, o vietų skaičius jachtoje – ribotas. Taigi, tai buvo kaip paskatinimas gerai besielgiantiems“ , – sakė V. Petraitienė.
Vaikų globos namų socialinis pedagogas Algirdas Brasas mano, jog tokios pramogos paskatins vaikus rinktis jūrines profesijas. „Tai labai graži iniciatyva ir smagu, jog Klaipėdoje gyvenantys vaikai supažindinami su buriavimu, jūra, laivais. Gal tai paskatins vaikus ir savo ateitį sieti su jūra“, – svarstė A. Brasas.
Šeštadienį iš pat ryto vaikų globos auklėtiniai bus supažindinti su buriavimu, išgirs įdomių pasakojimų iš jachtos „Lietuva“ kapitono Osvaldo Kudzevičiaus, pabandys megzti jūrinius mazgus. Po saugumo instruktažo auklėtinių laukia smagiausia dalis – pasiplaukiojimas burine jachta „Lietuva“.
„Praeitais metais projektas „Buriuokime kartu“ sulaukė didelės sėkmės. Mes patys buvome nustebinti, kiek daug džiaugsmo, teigiamų emocijų gali suteikti buriavimas jaunimui, todėl šiais metais tiesiog privalėjome nenuvilti vaikų“, – kalbėjo sporto klubo „Ostmarina“ komandoras ir jachtos „Lietuva“ kapitonas O. Kudzevičius.
Projektą „Buriuokime kartu“ dalinai remia Klaipėdos miesto savivaldybė jaunimo programos lėšomis. Sužinoję apie organizuojama projektą prie jo prisidėjo ir verslininkai. „Krasta Auto Klaipėda“ įsteigė prizus vaikams, o „Birštono mineraliniai vandenys“ vaišins vaikus savo gėrimais.
Antradienį pavakare klubo “Ostmarina” nariai turėjo galimybę plaukti su garsia “Volvo 60″ tipo jachta “Ambersail”, kuri kol kas yra Klaipėdoje (o tai būna labairetai). Tik prieš vieną dieną sužinoję apie galimybę klubo nariai skubėjo atsiprašyti iš darbų ir rezervuotis vietas – plaukti “Ambersail” jachta pasitaiko ne dažnai. Kai kurie nariai atlėkė tiesiai iš Vilniaus. Buriuotojų įspūdžiai po pasiplaukiojimo buvo kuo geriausi.
Nuo praeitų metų liepos, kai nusilaužė stiebą, “Ambersail” visus metus buvo ant kranto. Tik prieš mėnesį Rostoke jai buvo nupirktas ir sumontuotas 2001–2002 m. „Volvo Ocean Race“ nugalėtojos „Illbruck Challenge“ stiebas.
Kol kas “Ambersail” yra Klaipėdoje, bet jau rudeniop plauks link šiltų kraštų. Planuojama, jog lietuvių jachta išlydės Alikantėje startuosiančias “Volvo Ocean Race” jachtas. Vienoje iš jų “Brunel” komandos jachtos įguloje bus ir lietuvių buriuotojas Rokas Milevičius.
Simboliškas, bet labai gražus sutapimas – išvalyta, perdažyta ir beveik iki galo paruošta naujam sezonui jachta „Lietuva” ant vandens nuleista prieš pat atgimimo, pavasarinio atsinaujinimo šventę, šv. Velykas.
Šiandien amžinam poilsiui išlydėjome mūsų mylimą Dieduką. Ką ir besakyti – liūdna. Nesinorėjo žiūrėti karsto pusėn, nes mes, įgulos nariai, jį prisimename visai kitokį – visada linksmą, šmaikštų, tačiau reiklų ir kartu teisingą kapitoną.
Su Steponu susipažinau 2008 metais savo pirmajame plaukime. Prisimenu, dar Smiltynėje ruošėme laivą, iki tol nebuvau Stepono mačius, tik girdėjau, kad mano pasirinktame „The Tall Ships Races“ plaukime nuo Liverpulio iki Maloy bus du kapitonai – Steponas ir Osvaldas. Dar ruošiantis kelionei Smiltynėje atėjo Steponas, iškeikė, kad įgula nedirba su meile, aiškino, kad laivas – kaip mylimoji, kuria reikia nuoširdžiai rūpintis. Užkliuvau ir aš – liepė plauti bortus, dar atvirai pasipiktino pamatęs mano tatuiruotę. Iš karto pavadino Egliumi – juk įguloje nėra nei vaikinų, nei merginų – visi lygūs. Jis visas taip vadindavo – Jurgitą Jurgiu, Raimondą Raimiu, Martiną – koku. Tuomet kapitonas man pasirodė griežtas. Jaučiau pagarbią baimę tam reikliam, pasitempusiam, atrodo visko mačiusiam – ir audrų, ir didžiulių bangų – buriuotojui. Tačiau išplaukus į jūrą Steponas atsiskleidė ne tik kaip reiklus ir griežtas kapitonas, bet ir kaip linksmas kompanionas mėgstantis nuotykius ir avantiūras, išradingas meistras, mokantis išsisukti iš įvairių situacijų, geras buriuotojas ir azartiškas lenktynininkas.
Pasisekė kaip tik su juo patekti į budėjimą. Sužinojęs iš kur esu, jis iš karto ane pradėjo vadinti „Suvalkike“ ir taip vadino visada kai pasimatydavome. Ilguose naktiniuose budėjimuose Steponas pasisodindavo mane prie šotų, pats vairuodavo ir pasakodavo įdomias istorijas – apie kelionę aplink pasaulį, pamatytus kraštus, išgyventas audras, linksmus nutikimus, regatas, apie buriavimą sovietmečiu. O kartais net ir uždainuodavo. Jis vienintelis iš įgulos dar mokėjo jūriškų dainų.
Labai mėgdavau plaukti su Steponu – man įdomu buvo jo klausytis.
Prisimenu, tame plaukime nuo Liverpulio mus užklupo audra. Prisimenu, kaip vėjas sustiprėjo iki tikros audros (dar tuomet nesidomėjau nei kiek balų, nei kokio stiprumo vėjas). Steponas vairuoja linksmas, kažką pasakoja, o jachta tiesiog skrieja. Iki šiol Steponas toks mano akyse ir liko – smagiai nusiteikęs, juokaujantis, ir drąsiai skriejantis per bangas. Niekada jo nemačiau sutrikusio, pasimetusio ar silpno. Kaip tikras kapitonas jis buvo pasitempęs, stotingas. Niekada nešaukdavo ant savo įgulos – užtekdavo išgirsti įsakmų toną ir nekildavo noras prieštarauti.
Po to plaukimo ir susidomėjau buriavimu ir tai tapo mano pomėgiu, o įgulos nariai – draugais. Po to dažnai susitikdavau Steponą, kalbėdavomės su juo, dalyvaudavome regatose, švęsdavome visa įgula. Steponą mes vadindavome Dieduku, o jis mus „vaikiais“. Su juo visada būdavo linksma – daug kas prisimena istoriją su dainelėmis 16-tu kanalu „oi rūri rūri“, kaip Liepojoje visą naktį kažkur smagiai uliavojęs ryte Steponas parnešė didžiulį vazoną gėlių ir mes jį pakabinę ant jachtos vėliau plukdėme iki pat Prancūzijos, kur pasodinome miesto centre. Dar daug istorijų galima prisiminti. Toks Diedukas buvo.
Gaila, kad pažinojau Steponą tik nedidelę jo gyvenimo dalį, tačiau jo pasakojimai, jo asmenybė, jo sukurtas kapitono įspūdis manau lydės mane per visą gyvenimą. Ir manau ne viename jaunuolyje jis paliko tokią ryškią žymą.
Atsisveikinu, bet kartu ir ne… Tarp mūsų jis bus visada gyvas, nes visų mūsų širdyse Diedukas paliko geresniąją savo pusę.
Eglė
Kitų atsiminimai apie Steponą:
Senis ir Jūra.
2014 m. balandžio 16 d.
Žmogaus gyvenimas, kaip ciklas. Turi savo pradžią ir pabaigą. Ir įdomiausia tai, kad tiek pradžioj – vos tik gimę mes nebūname tokie, kokius mus pamena. Lygiai taip pat mirę, šalti ir ataušę, besieliai. Visai kitokie.
Yra žmonių, kurie užstringa laike. Nesensta, nesikeičia. Kad ir kaip raustumeisi atmintyje, kiek metų bepridėtum ar atimtum, yra tokių žmonių, kurie visą laiką lieka tokie pat.
Negalėčiau įvardinti pirmo susitikimo su Dieduku, tačiau kada tai bebuvo ar kai man buvo 16, ar kai sukako 23 Jis vistiek liko toks pats. Dailiai pliktelėjęs, žilut žilutėle barzda, nuo šypsenos susiaurėjusiom akimis ir mielai skardžiu balsu. Diedukas – Jūros ir vėjo nugairintu veidu, kuriame nebeliko vietos jokiai laiko žymei. Aš augau, keičiaus, protingėjau, o Jis taip ir liko iki sielos sūrumo mielas Senučiukas.
Niekada neskaičiau Hemingvėjasu “Senis ir jūra”, bet net neabejoju, kad mano fantazija senį iliustruotų būtent tokį koks buvo Jis – Diedukas. Stebėtina, kaip žmoguje vienu metu gali tilpti tiek daug istorijų. Galėčiau ranką duot nukirst – bet nesu jo mačius anei pikto, anei griežto. Visuomet teisingas, taiklus ir taktiškas. Kad ir kaip pabartų, paburbėtų vistiek poto iškart nusišypsodavo. Jis buvo pilnas Meilės Jūrai ir Gyvenimui. Pilnas to jausmo, kuris kaip kokia liga persismelkdavo į Tave patį.
Tokį ir atsimenų, pilną juoko, pokštų ( kas gi kitas galėjo sugalvoti “Litui” grąžinti trūkstamą R raidę???) ir pamokymų. Stepo įskiepytos gero elgesio taisyklės taip gilai įsispaudusios, jog net ir norėdama nebeglėčiau gyventi be jų – išplaukęs visuomet įpilk Neptūnui, tik atplaukus į krantą, susitvarkyk laivą, susiringuok virves, susidėk bures, pasisveikink su kaimynais ir tik tada lipk į krantą. Būk mandagus, per kaimyno denį lipk tyliai, lyg pelytė.. Atsimenu, kad nesvarbu kiek kartų per dieną susitikdavome, visada sakydavo “na mažyte parodyk liežuvį” . Net ir tada kai nebebuvau mažytė, net ir tada…
Didžio žmogaus Tavo būta, Jūra nešiojais tarsi mylimąją – įspraustą veide ir kiekviename ištartame žodyje. Tu buvai Jūra ir Jūra buvo Tavimi. Nesinori suvokti, jog daugiau nebelipsi ant “Lietuvos” denio, jog daugiau nė per vienas varžybas nesigirdės Tavo mielai skardaus balso anei nuo kranto, anei duodant komandą įgūlai. Viskas. Netapai Hemingvėjaus seniu, užtat tapai Dieduku savo Jūros Vandenyno. Dieduku užstrigusiu amžinybėje – nepasenusiu, nepasikeitusiu. Dieduku kuriam kiekvieną kartą išplaukus į Jūrą rodysiu liežuvį, nes visgi krante to niekada nepadariau..
Ačiū Tau ir gero Vėjo.
Dedikuoju a.a. Steponui Kudzevičiui, vienam nuostabiausių gyvenime sutiktų kapitonų, burinės jachtos “Lietuva” sielai ir turbūt kiekvieno iš mūsų mokytojui. https://www.youtube.com/watch?v=vPC2-yPYwBQ
Interviu su Steponu
Interviu nufilmuotas 2013 m. rugsėjį.
Žurnalistė Edita Valinčienė
Operatorius Vidas Valinčius
Šiandien 12 val. mus paliko kapitonas ir visų mylimas Diedukas Steponas Kudzevičius.
Visos įgulos vardu norėtume pareikšti užuojautą Stepono šeimai.
Atsisveikinti bus galima Šv. Kazimiero bažnyčioje adr. Kretingos g. 40, Klaipėda. Pirmadienį (balandžio 14 d.) 17.00–21.00 val.
Antradienį (balandžio 15 d.) nuo 9.00 val. Karstas išnešamas 14.30 val. ir vežamas kremuoti.
IN MEMORIAM STEPONUI KUDZEVIČIUI
1947 10 15 – 2014 04 13
„Jis atgulė į amžiną dreifą“, – taip balandžio 13 dieną artimieji pranešė apie garsaus buriuotojo, jachtos „Lietuva“ kapitono Stepono Kudzevičiaus mirtį.
Nelengva susitaikyti su mintimi, kad jūrų ir vandenynų platybes drąsiai vagojęs ilgametis jachtos „Lietuva“ kapitonas, profesionalus mūsų šalies buriuotojas, išugdęs ne vieną jaunosios kartos buriuotoją, jau niekada nebepakils į jachtos denį, nebekels vėją gaudančias bures.
Gimęs ir augęs prie jūros, Steponas nuo vaikystė pamilo bures, jūrų platybes ir tą meilę išsaugojo iki paskutinės savo gyvenimo minutės. Jis vis mėgdavo kartoti: „Pasaulyje yra trys patys gražiausi dalykai – šokanti moteris, šuoliuojantis žirgas ir vėjo pilnomis burėmis jachta.“
Už Lietuvos vardo garsinimą, jaunųjų buriuotojų ugdymą jachtos kapitonas Steponas Kudzevičius buvo pripažintas vienu iš pilietiškiausių klaipėdiečiu.
Pradėjęs buriuoti 1959 metais, jis greitai tapo puikiu lenktynininku, daugelio regatų nugalėtoju, tarptautinės klasės sporto meistru.
Daugelį metų plaukiodamas po Baltiją, Steponas, kaip ir daugelis jo bendražygių, svajojo apie platesnius vandenis. Ta svajonė išsipildė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. S. Kudzevičius buvo vienas iš tų aktyvių iniciatorių, kurie 1989 m. organizavo pirmąjį Lietuvos jachtų „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ žygį per Atlantą su šūkiu „Lietuvos garbei, tautos vienybei“. Tada jis du kartus perplaukė Atlanto vandenyną. Steponas visada didžiavosi tuo, kad dalyvavo žygyje, kuris parodė pasauliui, kad okupuota Lietuva per 50 metų nemirė.
Po šios kelionės ambicingas buriuotojas Steponas susikaupė dar rimtesniam žygiui. Jo vadovaujama jachta „Lietuva“ šaliai itin sunkiais 1992 metais išplaukė pirmojo žygio aplink pasaulį. Pirmą kartą Lietuvos trispalvė plevėsavo Ramiajame, Atlanto ir Indijos vandenynuose, pabuvojo prie Europos, Australijos, Amerikos ir Afrikos krantų.
„Keistai tuomet viskas buvo susipynę, – žiniasklaidai po kelionės sakė Atlantą kirtusios jachtos „Lietuva“ kapitonas Steponas Kudzevičius. – Jachtoje plazda neįteisinta Lietuvos vėliava, mes, Lietuvos buriuotojai, – su tarybiniais pasais, o Klaipėdos krantinėse, kur buvo susirinkusios daugiatūkstantinės minios, – aukščiausio laipsnio euforija. Kas verkia, matydamas trispalves, kas iškėlę pirštus klykia „Mes nugalėsim“, kažkas bando skanduoti „Lie-tu-va“. O mums gera, kad išplaukiam pasauliui parodyti, jog išdrįstam vėl keliauti su Lietuvos vėliava“.
Daug žinojęs apie jūrinį buriavimą, sukaupęs didelę navigacinę praktiką, Steponas stengėsi perduoti savo žinias, „vaikiams“ – taip jis vadindavo jaunuosius jachtos „Lietuva“ įgulos narius. Jis stengėsi jiems įdiegti pasitikėjimą savo jėgomis, siekti profesionalumo, mokė buriuotojiško etiketo ir pagarbos Lietuvos buriavimo tradicijoms. Jo dėka „Lietuva“ buvo nuolat gerai prižiūrima, o jos jaunoji įgula tapo pajėgi dalyvauti prestižinėse tarptautinėse regatose. Dar pernai S. Kudzevičius dalyvavo regatose, plaukė jachta „Lietuva“ kartu su vaikų globos auklėtiniais. Pirmą kartą ant denio užlipę vaikai žavėjosi kapitonu ir išsižioję klausėsi jo pasakojimų apie plačius vandenynus, patirtas audras ir pamatytus kraštus.
S. Kudzevičių jo įgula prisimena, kaip reiklų kapitoną, tačiau jis niekada nekeldavo balso. Užtekdavo išgirsti jo įsakymą ir nekildavo noras prieštarauti. Tačiau kartu jis buvo linksmas, mėgdavo pajuokauti, o ilgos naktys budėjime su kapitonu niekada neprailgdavo – tiek smagių istorijų jis žinodavo ir taip jas įdomiai pasakodavo, vienintelis iš įgulos dar mokėjo jūreiviškų dainų.
S. Kudzevičius buvo ne tik geras buriuotojas, laivo kapitonas. Profesinėje srityje jis buvo tikras inovatorius, visada turėjo idėjų, kaip darbą efektyvinti, racionalizuoti. Klaipėdos politechnikume įgavęs statybos inžinieriaus profesiją, įsidarbino inžinerinių tinklų statybos valdyboje. Pradėjęs nuo meistro savo sąžiningu darbu, geromis idėjomis greitai užsitarnavo vadovybės pagarbą ir per penketą metų pakilo iki darbų vykdytojo pareigų, o dar po septynių metų – vyriausiuoju inžinieriumi. Dalyvavo Klaipėdos Mokyklos gatvės tilto statyboje ir už tai gavo ne vieną padėką ir apdovanojimą. Po Nepriklausomybės S. Kudzevičius darbavosi dar keliose įmonėse. Inžinierius darbo neapleido iki pat pabaigos. Pastaruoju metu vadovavo UAB „Klaimonta“, kurios veiklos sritys metalo gaminiai ir konstrukcijos. Statybos inžinierius gavo ne vieną apdovanojimą už savo darbus. Talentingas statybininkas, galima sakyti, pats savo rankomis pastatė savo šeimai ir namus. Plaukimo metu S. Kudzevičiaus sumanumas taip pat praversdavo. Kapitonas visada rasdavo išeitį. Įgula gerai prisimena, kaip 2012 metais lūžo jachtos šturvalas ir Steponas sumąstė konstrukciją ir parplukdė saugiai laivą. Dar daug panašių istorijų prisimintų jo bendražygiai. S. Kudzevičius jo bendražygių, draugų, įgulos akyse visada išliks pasitempęs, griežtas, bet teisingas, sumanus, ir kartais nevengiantis papokštauti kapitonas, o artimiesiems – mylintis vyras ir tėvas, senelis, uošvis.
Savaitgalį, Klaipėdoje vyko “Ostmarinos” klubo susirinkimas. Jame aptartas artėjantis navigacinis sezonas, narių pasiskirstymas pareigomis, klubo finansai, planai. Apžvelgti praėję metai. Išklausytos klubo narių nuomonės dėl klubo vizijos, dėl jų pačių lūkesčių. Prisatyti ambicingi 2017 metų planai. Po oficialiosios dalies po ilgos žiemos vieni kitų pasiilgę klubo nariai susitikimą pratęsė kavinėje.
Sekmadienį buvo pakviesti naujokai. Senieji klubo nariai jiems pristatė klubo veiklą, papasakojo apie jachtą “Lietuva”, darbus prie jos, įgulos formavimą, keliones ir dar daug įspūdžių iš plaukimų. Naujokai buvo pakviesti apžiūrėti laivą.
