Atsisveikinome su Dieduku

IMG_0320

DSC_2275

Šiandien amžinam poilsiui išlydėjome mūsų mylimą Dieduką. Ką ir besakyti – liūdna. Nesinorėjo žiūrėti karsto pusėn, nes mes, įgulos nariai, jį prisimename visai kitokį – visada linksmą, šmaikštų, tačiau reiklų ir kartu teisingą kapitoną.

Su Steponu susipažinau 2008 metais savo pirmajame plaukime. Prisimenu, dar Smiltynėje ruošėme laivą, iki tol nebuvau Stepono mačius, tik girdėjau, kad mano pasirinktame „The Tall Ships Races“ plaukime nuo Liverpulio iki Maloy bus du kapitonai – Steponas ir Osvaldas. Dar ruošiantis kelionei Smiltynėje atėjo Steponas, iškeikė, kad įgula nedirba su meile, aiškino, kad laivas – kaip mylimoji, kuria reikia nuoširdžiai rūpintis. Užkliuvau ir aš – liepė plauti bortus, dar atvirai pasipiktino pamatęs mano tatuiruotę. Iš karto pavadino Egliumi – juk įguloje nėra nei vaikinų, nei merginų – visi lygūs. Jis visas taip vadindavo – Jurgitą Jurgiu, Raimondą Raimiu, Martiną – koku. Tuomet kapitonas man pasirodė griežtas. Jaučiau pagarbią baimę tam reikliam, pasitempusiam, atrodo visko mačiusiam – ir audrų, ir didžiulių bangų – buriuotojui. Tačiau išplaukus į jūrą Steponas atsiskleidė ne tik kaip reiklus ir griežtas kapitonas, bet ir kaip linksmas kompanionas mėgstantis nuotykius ir avantiūras, išradingas meistras, mokantis išsisukti iš įvairių situacijų, geras buriuotojas ir azartiškas lenktynininkas.

Pasisekė kaip tik su juo patekti į budėjimą. Sužinojęs iš kur esu, jis iš karto ane pradėjo vadinti „Suvalkike“ ir taip vadino visada kai pasimatydavome. Ilguose naktiniuose budėjimuose Steponas pasisodindavo mane prie šotų, pats vairuodavo ir pasakodavo įdomias istorijas – apie kelionę aplink pasaulį, pamatytus kraštus, išgyventas audras, linksmus nutikimus, regatas, apie buriavimą sovietmečiu. O kartais net ir uždainuodavo. Jis vienintelis iš įgulos dar mokėjo jūriškų dainų.

Labai mėgdavau plaukti su Steponu – man įdomu buvo jo klausytis.

Prisimenu, tame plaukime nuo Liverpulio mus užklupo audra. Prisimenu, kaip vėjas sustiprėjo iki tikros audros (dar tuomet nesidomėjau nei kiek balų, nei kokio stiprumo vėjas). Steponas vairuoja linksmas, kažką pasakoja, o jachta tiesiog skrieja. Iki šiol Steponas toks mano akyse ir liko – smagiai  nusiteikęs, juokaujantis, ir drąsiai skriejantis per bangas. Niekada jo nemačiau sutrikusio, pasimetusio ar silpno. Kaip tikras kapitonas jis buvo pasitempęs, stotingas. Niekada nešaukdavo ant savo įgulos – užtekdavo išgirsti įsakmų toną ir nekildavo noras prieštarauti.

Po to plaukimo ir susidomėjau buriavimu ir tai tapo mano pomėgiu, o įgulos nariai – draugais. Po to dažnai susitikdavau Steponą, kalbėdavomės su juo, dalyvaudavome regatose, švęsdavome visa įgula. Steponą mes vadindavome Dieduku, o jis mus „vaikiais“.  Su juo visada būdavo linksma – daug kas prisimena istoriją su dainelėmis 16-tu kanalu „oi rūri rūri“, kaip Liepojoje visą naktį kažkur smagiai uliavojęs ryte Steponas parnešė didžiulį vazoną gėlių ir mes jį pakabinę ant jachtos vėliau plukdėme iki pat Prancūzijos, kur pasodinome miesto centre. Dar daug istorijų galima prisiminti. Toks Diedukas buvo.

Gaila, kad pažinojau Steponą tik nedidelę jo gyvenimo dalį, tačiau jo pasakojimai, jo asmenybė, jo sukurtas kapitono įspūdis manau lydės mane per visą gyvenimą. Ir manau ne viename jaunuolyje jis paliko tokią ryškią  žymą.

Atsisveikinu, bet kartu ir ne… Tarp mūsų jis bus visada gyvas, nes visų mūsų širdyse Diedukas paliko geresniąją savo pusę.

Eglė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kitų atsiminimai apie Steponą:

Senis ir Jūra.

2014 m. balandžio 16 d.

Žmogaus gyvenimas, kaip ciklas. Turi savo pradžią ir pabaigą. Ir įdomiausia tai, kad tiek pradžioj – vos tik gimę mes nebūname tokie, kokius mus pamena. Lygiai taip pat mirę, šalti ir ataušę, besieliai. Visai kitokie.

Yra žmonių, kurie užstringa laike. Nesensta, nesikeičia. Kad ir kaip raustumeisi atmintyje, kiek metų bepridėtum ar atimtum, yra tokių žmonių, kurie visą laiką lieka tokie pat.

Negalėčiau įvardinti pirmo susitikimo su Dieduku, tačiau kada tai bebuvo ar kai man buvo 16, ar kai sukako 23 Jis vistiek liko toks pats. Dailiai pliktelėjęs, žilut žilutėle barzda, nuo šypsenos susiaurėjusiom akimis ir mielai skardžiu balsu. Diedukas – Jūros ir vėjo nugairintu veidu, kuriame nebeliko vietos jokiai laiko žymei. Aš augau, keičiaus, protingėjau, o Jis taip ir liko iki sielos sūrumo mielas Senučiukas.

Niekada neskaičiau Hemingvėjasu “Senis ir jūra”, bet net neabejoju, kad mano fantazija senį iliustruotų būtent tokį koks buvo Jis – Diedukas. Stebėtina, kaip žmoguje vienu metu gali tilpti tiek daug istorijų. Galėčiau ranką duot nukirst – bet nesu jo mačius anei pikto, anei griežto. Visuomet teisingas, taiklus ir taktiškas. Kad ir kaip pabartų, paburbėtų vistiek poto iškart nusišypsodavo. Jis buvo pilnas Meilės Jūrai ir Gyvenimui. Pilnas to jausmo, kuris kaip kokia liga persismelkdavo į Tave patį.

Tokį ir atsimenų, pilną juoko, pokštų ( kas gi kitas galėjo sugalvoti “Litui” grąžinti trūkstamą R raidę???) ir pamokymų. Stepo įskiepytos gero elgesio taisyklės taip gilai įsispaudusios, jog net ir norėdama nebeglėčiau gyventi be jų – išplaukęs visuomet įpilk Neptūnui, tik atplaukus į krantą, susitvarkyk laivą, susiringuok virves, susidėk bures, pasisveikink su kaimynais ir tik tada lipk į krantą. Būk mandagus, per kaimyno denį lipk tyliai, lyg pelytė.. Atsimenu, kad nesvarbu kiek kartų per dieną susitikdavome, visada sakydavo “na mažyte parodyk liežuvį” . Net ir tada kai nebebuvau mažytė, net ir tada…

Didžio žmogaus Tavo būta, Jūra nešiojais tarsi mylimąją – įspraustą veide ir kiekviename ištartame žodyje. Tu buvai Jūra ir Jūra buvo Tavimi. Nesinori suvokti, jog daugiau nebelipsi ant “Lietuvos” denio, jog daugiau nė per vienas varžybas nesigirdės Tavo mielai skardaus balso anei nuo kranto, anei duodant komandą įgūlai. Viskas. Netapai Hemingvėjaus seniu, užtat tapai Dieduku savo Jūros Vandenyno. Dieduku užstrigusiu amžinybėje – nepasenusiu, nepasikeitusiu. Dieduku kuriam kiekvieną kartą išplaukus į Jūrą rodysiu liežuvį, nes visgi krante to niekada nepadariau..

Ačiū Tau ir gero Vėjo.

Dedikuoju a.a. Steponui Kudzevičiui, vienam nuostabiausių gyvenime sutiktų kapitonų, burinės jachtos “Lietuva” sielai ir turbūt kiekvieno iš mūsų mokytojui. https://www.youtube.com/watch?v=vPC2-yPYwBQ

Interviu su Steponu

Interviu nufilmuotas 2013 m. rugsėjį.
Žurnalistė Edita Valinčienė
Operatorius Vidas Valinčius

https://www.youtube.com/watch?v=vPC2-yPYwBQ#t=64